stukterti

stùkterti, -ia (-i, -na), -ėjo žr. stuktelti: 1. Azr, Šlčn, Mlk Niekas po langeliu man nestùkters Rod. Lazda stùkterk dvylikakart in duris Onš. 2. Dbč, Lz Tol neimk tu mėsos, kaip atneš, pakol aš tau stuktersu in pašonę BsPIV252. Kad stùkterni gerai, ir virsta Dv. Stùkterėjo par gyslą, del to nevaldė rankos Klt. Ar mašina kur stùkters, ar ravan ingrius [girtas] Klt. Seni malateliu (plaktuku) stùkteria par riešutį, o jauni dančiais kremta Lz. Kap stukter[ėj]au stačiu pirštu, ėmė man piršto nagas ir užsibriezgė Kpč. Koja stùktersiu – ogi dykas (šernas) negyvas! Rud. Jojau per laukelį – keleliai dundėjo; ka stùkterna akmenėlin, ugnelė žibėjo (d.) Dv. ║ Kad stùkterna, tai macnai primuša Dv. | prk.: Kai padabojau – gražus, net kriūtinėn stùkterėjo (smarkiai sutvaksėjo širdis) Klt. 3. intr. nuvažiuoti, nudumti: Maž anas do Vilniun stùkters? Dglš. 4. žr. stukterėti 4: Einam, sakau, vyrai, stùktersim alaus Al. Mes vakar gerai stùkterėjom Lš. ║ susidaužti geriant: Gerkim – stùkteriam! Drsk. 5. intr. dingtelėti, toptelėti: Stùkterėjo jam, kad nėra meitėlio tvarte Pls.